Spausdinti Atgal į žemėlapį

Apie gintarą

              Pajūry rastas skaidrus gintaro gabalėlis turbūt kiekvienam lietuviui mena tragišką Jūratės ir Kastyčio meilę. Tai ne paprastas akmenėlis – tai didingos gintarinės pilies griuvėsiai. Tai lietuvių tautinio mentaliteto dalis, apdainuota dainose, neprasprūstanti pro akis nė vienam poetui. Tai senas papuošalas, saugantis nuo piktos akies. Tai Baltijos auksas, pasididžiavimas. Štai Lietuvių alpinistas Vladas Vitkauskas, 1995 m. vasario 5 d. užkopęs į aukščiausią pasaulio kalną Everestą, viršūnėje išbarstė gintaro gabaliukus. Tą patį padarė ir kitas lietuvių alpinistas Saulius Vilius, 2003 m. gegužės 22 dieną. O „LitSat-1“   – viename iš pirmųjų lietuvių satelitų, pakilusių į kosmosą, integruotas ypatingas komponentas – titano plokštelė su gintaro gabalėliu. Tad gintaras lietuvį lydi visada ir visur. Tačiau pradėti reikėtų nuo pradžių...

 

      Ištrauka iš lietuvių liaudies pasakos „Jūratė ir Kastytis“

     Kastytis buvo nužudytas, o Jūratė prirakinta prie gintaro rūmų griuvėsių sienos. Blaškoma jūros bangų ji iki pat šiol ten vis rauda Kastyčio ir nelaimingai pasibaigusios jų meilės. Jūratės rauda tokia jaudinanti, kad, klausydamosi jos, net ir visada šaltos, ramios jūros gelmės kartais nebeišlaiko ir pačios ima nerimauti, jaudintis ir siausti. Tada jos įsiūbuoja jūros gelmėse nusėdusius gintaro rūmų likučius ir ima barstyti juos po krantą. Išplukdo į krantą jūra ir smulkučius gintaro gabalėlius. Tai Jūratės ašaros. Jos tyros ir skaidrios, tokios pat, kokia buvo Jūratės ir Kastyčio meilė.

 

Kas yra gintaras?

Gintaras – tai organinės kilmės mineralas, per daugelį amžių susidaręs iš spygliuočių sakų. Sakingų spygliuočių medžių sakai nukrisdavo ant žemės, sukietėdavo ir ilgainiui virto gintaru. Paradoksalu, bet jo sudėtis visiškai atitinka gyvo organizmo sudėtį. Cheminė formulė – C10H16O, 100 g gintaro yra 81 g anglies, 7,3 g vandenilio, 6,34 g deguonies, truputis sieros, azoto ir mineralinių junginių. Šio mineralo kietumas pagal Moso skalę – 2–2,5, kartais siekia 3.

Žodis „gintaras“ nuo XIII a. asocijuojamas su Baltijos jūroje randamais mineralais. Tačiau išties jis skaičiuoja jau 360 mln. metų istoriją, o gintarų aptinkama ir kitose pasaulio vietose: JAV (susiformavęs karbono periodu – prieš 360–285 mln. metų), Rusijoje (susiformavęs permo periodu – prieš 285–245 mln. metų), Austrijoje (susiformavęs triaso periodu – prieš 245–215 mln. metų), JAV, Kanadoje, Sibire, Brazilijoje, Meksikoje (susiformavęs kreidos periodu – prieš 145–65 mln. metų). Baltijos gintaras yra pats jauniausias – manoma, susiformavęs maždaug prieš 50 mln. metų, kai Baltijos jūros baseine augo mišrieji subtropiniai miškai.

Įdomu, kad milijonus metų „augusiu“ gintaru mes galime pasidžiaugti palyginti neilgai. Iškastas grynas gintaras gali išsilaikyti iki 300 metų, vėliau suyra ir nebeturi jokios vertės. Iš žemės iškeltą gintarą ar jo gaminius ima ardyti aplinka: veikiami bakterijų, oro, oksiduojasi, pasidengia nauja patina, paviršius skilinėja ruoželiais, jie gilėja, paskui gintaras suskyla ir subyra. Todėl, tarkime, Vokietijos Štutgarto mieste esančiame gamtos mokslų muziejuje eksponatai su gintaro inkliuzais yra padengti plastiko danga tam, kad ekspozicija būtų apsaugota nuo deguonies poveikio. 

 

Šiaurės auksas

Pasaulyje žinoma daugiau kaip 250 gintaro rūšių ir kasmet atrandama naujų. Baltijos gintaras nuo kitų skiriasi sudėtimi: jame nemažai gintaro rūgšties (sukcinato), todėl jis dar vadinamas sukcinitu. Gintaro priemaišose aptinkami 24 cheminiai elementai, iš jų 12 rasta Baltijos gintare. Tiesa, čia, be tikrojo gintaro (sukcinito), aptinkamos dar kelios rūšys: gedanitų, glesitų, stantenitų.

Gintaro rūgštis – tai pagrindinė vertinga gintaro sudedamoji medžiaga, dėl kurios jis naudojamas sveikatingumo tikslais. Vienintelio Baltijos gintaro sudėtyje nėra sunkiųjų metalų priemaišų, todėl jis itin tinkamas naudoti medicinoje ir kosmetikoje. O būtent Baltijos jūros regione randama 80 % viso pasaulio gintarų. Dabar yra žinoma apie šimtą gintaro telkinių, Baltijos jūroje jų daugiausia.

Taip pat Baltijos gintaras laikomas itin geru, nes jį lengviausia apdirbti. Jis yra kietesnis, nes sudarytas iš spygliuočių medžių sakų, o štai kitų regionų gintarai trapūs, nes susidarę iš lapuočių medžių sakų.

Į mūsų rankas patenka įvairiausių formų ir dydžio gintarai – nuo 1–2 mm iki kelis kilogramus sveriančių luitų. Pats didžiausias gintaro gabalas yra 47 cm ilgio ir sveria net 9,817 kg. Šį gražuolį galima apžiūrėti Berlyno gamtotyros muziejuje. Lietuvoje rastas didžiausias gintaras, vadinamas Saulės akmeniu, sveria 3,698 kg. Jo matmenys: 210 x 190 x 150 mm. O pasigrožėti juo galima Palangos gintaro muziejuje.

Inkliuzai

Bevartant skaidrų gintaro gabalėlį akis užkliūva už viduje užsikonservavusio vabalėlio, kuriam – galbūt milijonas metų. Tai inkliuzas. Sakai, tekėdami nuo medžių ant žemės, įtraukė įvairių priemaišų (kurios suteikia gintarams spalvingumo), juose įstrigo bei mirė ir įvairių smulkių vabzdžių, kitokių gyvosios gamtos dalelių. Taip jie nepakitę pasiekė mūsų dienas ir leidžia mums pažinti gamtos raidą. Pavyzdžiui, iš visų dabar žinomų vabzdžių šeimų apie trečdalį jų atstovų randama gintare. Vien tik gintare įstrigusių skruzdžių – 92 rūšys, ir daugelis jų tebegyvena Australijoje, Afrikoje ir kai kuriose Ramiojo vandenyno salose.

Inkliuzai nuo žilos senovės domino gintaro tyrinėtojus. Štai Asirijoje gintaras su inkliuzais buvo ypač vertinamas, už šiuos akmenis žmonės dosniai atsilygindavo – net ginklais. Romėnų gamtininkas ir filosofas Plinijus Vyresnysis skundėsi, kad nedidelė gintaro statulėlė kainuoja daugiau nei sveikas vergas.

Gintaro istorija

Dėl lietuviško gintaro vardo kilmės kalbininkai nesutaria, o štai daugelyje kitų kalbų šio mineralo vardas kildinamas iš arabų k. anbar , sen. lotynų ambar ir sen. prancūzų ambre. Tačiau antikoje gintaro pavadinimas buvo electrum (ēlektōr „švytinti saulė“). Tokia kilmė turi ir mitologinį pagrindą: kai Saulės dievo Apolono sūnus buvo nužudytas, jo seserys virtusios tuopomis, o jų gedulo ašaros – gintarais. Kiti graikai tikėjo, kad gintaras yra nuo dangaus atskilę saulės spinduliai, nukritę į vandenį.

Su antikiniu gintaro vardu netiesiogiai susijusi ir „elektros“ kilmė: daugiau kaip prieš 2500 metų graikų filosofas Talis Miletietis atrado, kad trinamas į audinį gintaras kibirkščiuoja, o vėliau traukia smulkias medines atplaišas. Šis reiškinys buvo pavadintas „elektra“ (nuo žodžio electrum „gintaras").

Ilgai buvo manoma, kad pirmasis gintaro vardą paminėjo senovės Graikijos poetas Homeras (VII a. pr. Kr.). Tačiau vėliau mokslininkai atrado senesnį šaltinį kitame pasaulio krašte – gintaras minimas ant airiško obelisko (X a. pr. Kr.). Šis obeliskas saugomas Britų muziejuje.

Gintaro kelias

Jei gintarų daugiausia randama Baltijos pakrantėse – kodėl jį mini jau senasis antikos dainius Homeras, gyvenęs per kelis tūkstančius kilometrų? Gintaras – tai viena iš svarbesnių eksporto prekių, nuo žilos senovės gabentų iš Šiaurės kraštų į  Viduržemio jūros pakrantes ir toliau.  Gintaras eksportuotas mažų mažiausiai nuo XVI a. pr. Kr. Tai liudija didžiulis Baltijos gintaras, inkrustuotas kaip faraono Tutanchamono mumijos krūtinės puošybos elementas Egipte. Heinrichas Šlimanas atrodo Baltijos gintaro karolius Mikėnuose, kurių kultūra klestėjo II tūkst. pr. Kr.

Mūsų gintaras pasiekdavo senovės Finikiją, Graikiją, Romą, tačiau keliai, kuriais jis buvo gabenamas į tas šalis, iki šiol dar nėra galutinai nustatyti. Aišku, kad Gintaro kelias ėjo vandeniu ir sausuma, pirkliai stengėsi savo prekes gabenti trumpiausiu keliu, vengdami kalvotų teritorijų. Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad šiuo keliu daugiausia buvo vežama neapdirbta gintaro žaliava.

Pastatyta daugybė vesternų ir prikurta daugybė istorijų apie sunkias, kartais ir pražūtingas aukso paieškas, kaip turtų ir prabangaus gyvenimo ištroškusieji ieškojo savojo El Dorado. Tačiau Baltijos gintaras – Šiaurės auksas – irgi nuo seno buvo pajamų šaltinis pakrančių gyventojams, ir nuo seno yra kontroliuojamas įstatymais bei taisyklėmis. Tiesa, tą pajamų šaltinį greitai perėmė keli turtingieji arba kontroliavo valstybė, todėl, tarkime, Prūsijos valdžios XVII a. įvestos regalijos ilgam uždarė kelią gintarui į liaudies buitį: rinkėjai sau negalėdavo pasilikti nė gabalėlio, viską turėjo atiduoti valdžiai. Negano to, Prūsijoje net iki XIX a. pradžios veikė specialiai įkurtas gintaro teismas, kuriame vagis, atsižvelgdami į pavogtą gintaro kiekį, rakindavo prie gėdos stulpo, išplakdavo, bausdavo piniginėmis bei fizinėmis baudomis, ištremdavo visam laikui iš šalies ar net pakardavo.

Gintaro lobiai

Kiekvienas po audros ar stipresnių vėjų pajūry rastas gintaro akmenėlis nudžiugina dabartinius keliautojus ir poilsiautojus. O žinovai tuoj pat paaiškins: vienas iš paprasčiausių būdų, kaip atskirti tikrą gintarą nuo netikro – įmesti į vandenį. Gėlame vandenyje gintaras skęsta, nes jo svoris yra didesnis negu gėlo vandens. Prisotintame druskos tirpale gintaras iškils į paviršių. Jūroje į paviršių jie neišplaukia, nes jūroje druskos kiekis ne toks. Padirbti gintarai ir gėlame, ir prisotintame druskos tirpale vienodai arba nuskęs, arba iškils į paviršių.

Tačiau be gintaro grynuolių, per istoriją mus pasiekė ir gintaro dirbinių lobiai.  Pirmasis didelis Baltijos jūros gintarinis radinys atkastas 1860 metais. Jis vadinamas Juodkrantės lobiu, buvo renkamas 21 metus. Šį radinį sudarė įvairių formų kabučiai, sagos, karoliai, jų grandys ir amuletai, gintarinės žmonių ir gyvulių figūrėlės, priskiriamos įvairioms archeologinėms kultūroms.

Kartu gintaras – ir kolekcinė vertybė. Jų dirbinių ar neapdirbtų grynuolių kolekcijos vertingos ir kultūriniu, ir istoriniu, ir finansiniu požiūriu. Štai Lietuvoje didžiausia privati gintaro kolekcija priklausė Lietuvos Respublikos prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui. Šioje kolekcijoje yra apie 130 stambių neapdirbtų gintarų.

Gintaro naudojimas

Ne veltui gintaras vadinamas Šiaurės auksu. Jis pasaulyje paplito ir už jį mokami pinigai ne tik dėl subtilaus grožio, kurį suteikia skaidri ir šilta švelnių tonų spalva.

Nuo senovės gintaras naudojamas ir medicininiais tikslais. O Baltijos gintaras yra švariausias ir turintis daugiausia gintaro rūgšties, kuri stiprina žarnyno ir inkstų veiklą, stimuliuoja nervų sistemą, pasižymi antistresiniu, priešuždegiminiu ir antitoksiniu poveikiu. Be to, gintaro rūgštis detoksikuoja alkoholį. Tiesa, gydomosios gintaro savybės nuo seno buvo žinomos ne tik Baltijos pakrančių gyventojams, bet ir arabams. Pirmąsias gintaro dulkes gydydamas pradėjo naudoti arabų korifėjus Avicena. Jis šiuo mineralu gydė beveik visas žinomas ligas. Viduramžiais gintaras buvo smulkinamas ir valgomas su medumi, norint numalšinti galvos ir dantų skausmą. O musulmonų pranašas Mohamedas veikiausiai įvertino ne tiek fizinę, kiek dvasinę gintaro gydomąją galią, sakydamas, kad kiekvienas tikintysis turi puoštis gintariniais karoliais.

Gintaras plačiai naudojamas kosmetikoje nuo senovės Romos laikų. Imperatorienė Popėja, Nerono žmona, buvo pagarsėjusi savo grožiu. Jos dėka gintaras tapo toks populiarus, kad moterys dažėsi plaukus gintarine spalva. Kosmetikoje ypač svarbus gintaro smėlis – kūno šveitimui. Smulkintas gintaras puikiai nuvalo negyvas ląsteles, odos liaukų išskyras ir ant odos nusėdusius nešvarumus. Gintaro smėlis taip pat atkuria odos elastingumą ir stangrumą.

Romėnų ir Baltų kariai dažnai turėdavo su savimi gintaro gabaliuką, tikima, kad jis buvo naudojamas medicininėms reikmėms bei apsisaugoti nuo nemalonių kvapų: patrynus gintarą, nuo jo pasklinda malonus pušies kvapas. Šis muskusinis, sodrus, šiltas ir medų kiek primenantis aromatas lėmė, kad iš gintaro imti gaminti smilkalai bei kosmetika. Tiesa, „gintaro“ kvapas dabar gali būti sukuriamas ir iš natūralių sakų, pridedant kitų kvapiųjų medžiagų.

Gintaras sulaiko radiaciją. Per šaltąjį karą daugelis turtingųjų pirko didelį kiekį gintaro, kad galėtų įsirengti slėptuves.

Su gintaru susiję papročiai

Gintaro naudojimas iš senų laikų neapsiriboja vien medicina ir kosmetika. Visos tautos priskiria šiems mineralams tam tikrų apsauginių, stiprinamųjų ar kitokių dvasinių galių. Tarkime, turbūt iki šiol rasime lietuvių, kurie tiki, kad sugalvojus norą ir metus saujelę gintaro į ugnį – ši svajonė išsipildys.

Senovės lietuvių gentys gintarą naudodavo apeigose: gimusįjį smilkydavo, kad šis gerai augtų, jaunavedžius – kad laimingai gyventų, vykstančius į karą ar medžioklę – kad grįžtų su laimikiu. Pagonių žyniai juodąjį gintarą dėdavo mirusiajam ant krūtinės kaip apsaugą nuo piktųjų dvasių, kad mirusiesiems padėtų nukeliauti į dausas.

Finikiečiai, etruskai ir romėnai tikėjo, kad gintaras apsaugo nuo piktųjų dvasių. Rytų kraštuose gintaro dūmai turėję galią stiprinti žmogaus dvasią, suteikti drąsos. „Gintaro sirupas“ – gintaro rūgšties ir opiumo mikstūra – Kinijoje vartotas kaip raminamoji antispazminė priemonė. Gintaras šioje šalyje buvo vadinamas drakono krauju ir itin vertintas. Sakoma, kad gintaro gabalus kinai degino norėdami parodydami, kokie yra turtingi.

Senovės Graikijoje buvo tikima, kad gintaras atneša sėkmę mūšyje, todėl eidami į karą graikai dėdavosi gintarinius amuletus. Taip pat Romos gladiatoriai įsisiūdavę į drabužius gintaro gabaliukus, kad juos kovoje lydėtų sėkmė. O štai romėnės moterys nešiojo gintarinius amuletus, kad padidintų vaisingumą.

Sakoma, kad net Martynas Liuteris savo kišenėje nešiojosi gintaro gabaliuką, kad apsaugotų nuo inkstų akmenų susidarymo.

Saulės energija

Sakoma, kad gintaro galia – tai jame per amžių amžius sukaupta Saulės energija: skaidrieji gabalėliai vakarais gerdavo į raudoniu nusidažiusią jūrą besileidžiančios Saulės šilumą, o rytais – saulėtekio gaivalingą šviesą. Tiesa tai ar ne, bet niekas negali nuginčyti istorijos, kuri rodo, kad gintaras – Šiaurės auksas – yra be galo vertingas ir svarbus mineralas. Ir nesvarbu, ar ieškome paslaptingojo ir beribiais turtais viliojančio Gintaro kambario, ar kabiname iš smulkių gintaro gabalėlių sulipdytą paveikslą ant sienos, ar užsisegame iš pajūrio parsivežtus gintarinius karolius – tautinį lietuvių papuošalą, ar kišenėje suspaudžiame gintarinį nuo blogos akies saugantį amuletą, ar šaltą žiemos vakarą mėgaujamės gintarų arbata – visi turime bent kažkokį ryšį su šiuo mineralu. O žinios apie gintarą, jo istoriją ir gydomąsias galias tik padeda išnaudoti tai, ką turime geriausia.

Žinote daugiau gintaro istorijų, iš senolių perimtų prietarų? Galbūt jūsų veikla susijusi su gintaru? Pasidalinkite informacija su mumis el. paštu.